Žurnalų perku ir skaitau daug. Tam skiriu bent šimtą litų per mėnesį. Vienus perskaitau nuodugniai, kitus tiesiog perverčiu ir negaliu atsistebėti, kaip išradingai jie vegetuoja krizės sąlygomis. Ką čia vegetuoja - netgi dauginasi. Akys džiaugiasi matant ir lietuviško kamieno gražuolius, ir tarptautinių prekės ženklų adaptacijas. Tiesa, viršeliu prekybos centro lentynoje džiaugtis yra viena, o jausmai, aplankantys žurnalą atsivertus - visai kas kita. Todėl nuo šiol ne tik skaitysiu, bet ir dalinsiuosi savo - mėgėjiško skaitytojo ir rašytojo - pastebėjimais.
Kaip tikras vyras, pradedu nuo pirmojo šiais metais "Playboy" numerio. Pastebėjimai nėra chronologiški, tai greičiau minčių gija, susipynusi mintyse žurnalą perskaičius, užvertus ir padėjus į šalį.
...kai Andriaus Kubiliaus asmeniniame dienoraštyje pasirodė paskutinis įrašas. Pusę vienuoliktos vakaro Vyriausybės galva brūkštelėjo kelias pastraipas apie gražią žiemą, gerą partiją, blogus žurnalistus ir... nutilo. Matyt, valstybės gelbėjimo darbų našta užspaudė. Gaila, juk taip iš visų pusių talžomas politikas savo noru atsisakė puikios viešos tribūnos atsišaudymams.
Pastaruoju metu vis garsėja kalbos, kad interneto reklamos rinka sparčiai auga ir vejasi tradicinę žiniasklaidą. Praėjusią savaitę turėjau galimybę pamatyti statistiką, kuri parodė panašias tendencijas ir informacijos laukuose. Pasigriebėme vieną konkrečią pramonės šaką ir peržvelgėme jos pagrindinių dalyvių paminėjimus žiniasklaidoje per ketvirtį (liaudyje tai mandrai vadinama monitoringu). Rezultatai parodė, kad iš svarbiausių interneto naujienų portalų tos įmonės bene pirmą kartą sulaukė daugiau paminėjimų ir didesnio lankytojų srauto, nei iš nacionalinių, regioninių ir vietinių laikraščių kartu sudėjus. Lūžio taškas? Gal dar ne, bet prioritetus permąstyti būtų naudinga.
Asociacija "Langas į ateitį", prieš kelerius metus taip uoliai globojama "Omnitel", plojo rankytėmis prie Grigiškių pastatę kelio ženklą su @ ženkliuku. Taip, tada tai buvo revoliucija. Interneto skverbtis Lietuvoje buvo mažesnė už BVP augimą, už didžiųjų miestų ribų vėžlinio greičio ryšį sau galėdavo leisti tik vietinės reikšmės turtuoliai, todėl LiA iniciatyva nešti internetą į kaimus buvo tikrai aktuali. 2009 metų pabaigoje beveik pusė Lietuvos namų ūkių jau turėjo internetą. Regis, darbas padarytas. Ko neišpildė paslaugų tiekėjai, gudriai brukdami modemus ir vis pingančius (bet vis tiek dar per brangius) mokėjimo planus naujiems ir jau esantiems vartotojams, tą padarė į užsienį dirbti išvykę naujieji emigrantai. Ar žinote, kaip žilagalvė Antosėlė iš Purnuškių kaimo bendrauja su Londone dirbančiu sūnumi Stanislovu? Teisingai, per "skaipą".
Taigi internetu galima pasiekti jau pusę Lietuvos ir tas skaičius auga. Jaudinančio dydžio kąsnelis... Bet A. Kubilius tam neturi laiko. Kontroliuoja viešos informacijos srautą tradiciniais pranešimais spaudai, komentarais, interviu. Kitaip tariant, beveik nekontroliuoja. Irena Degutienė elgiasi panašiai - anksčiau buvęs gerokai įdomesnis jos asmeninis puslapis dabar virto sunkiu oficiozu, skelbiančiu beveik išimtinai tik apie darbotvarkes.
Visai kitaip elgiasi Prezidentė. Jos facebook puslapis visada šviežias, jį įdomu skaityti, net jeigu ir nujauti, kad pačios Dalios Grybauskaitės indėlis į informaciją geriausiu atveju yra menkas. Nenutyla aktyvuolis Artūras Zuokas, kiek aprimo, bet vis dar neapleido savo daržo Saulius Stoma... Jie, kaip ir koks Barack Obama ar Angela Merkel supranta, jog internetinis viešumas ne tik mažiau kainuoja, bet ir yra daug artimesnis rinkėjui. Vienaip jautiesi skaitydamas atliktų darbų išklotinę dienraščio puslapyje ir visai kitaip - kai gali matyti kasdienines politiko mintis, netgi tapti jo draugu. Mūsų politikai internetą dažniausiai atsimena tik prieš rinkimus arba visiškos krizės atveju. O gaila - derėtų žinoti, kad internete geriausių rezultatų įmanoma pasiekti kas dieną nuoširdžiai ir aktyviai dirbant.
You are viewing
subjektyviai's journal