Demokratiją žaisti yra smagu. Bet turėti griežtą vadovą ir aiškią atsakomybę yra arčiau žmogiškojo prado. Kai atstovauji XYZ kompanijai, neši kur kas mažesnę atsakomybę nei tautos išrinktas atstovas parlamente (bandžiau rašyti iš didžiosios, bet nepavyko), tačiau pats esi daug atsakingesnis.
Įsivaizduokite, jog produktų vadybininkas L. K. vieną dieną nusprendžia išvykti atostogų. Jis tikisi likti nepastebėtas, todėl įbruka savo greta sėdinčiam kolegai kompiuterio kodus ir mobilųjį telefoną. Periodiškai prisijunk, atsakyk į el. laiškus mano vardu, telefonu atsiliepk pažemindamas balsą, niekas net nepastebės, kad manęs čia kelias savaites nebuvo.
Deja, netrukus esi demaskuojamas. Tavo kolega prisidirba iki kaklo, dengdamas tave, o tu it koks Kedys neri į savo egzotiškų kraštų krūmus. Galiausiai grįžti iš puikių atostogų ir nuolankiai daužydamasis į apžėlusią krūtinę išsimaldauji bausmę - mėnesį nemokėti tau atlyginimo. Kolega tuo tarpu yra pabariamas, tavo skyriaus vadai pareiškia, kad daugiau tai nepasikartos, bet... tai neabejotinai kartosis, kol vėl ir vėl kažkas bus pagautas besislapstantis po komandiruočių, darbo išvykų ir artimųjų slaugymo lapais.
Taip, aš čia apie "seimūnų" sacharuko ir karaliaus (vėl didžiosios raidės kažkur prašapo) elgesį. Ne pirmi ir tikrai ne paskutiniai, tik pakankamai kvaili, kad įkliūtų. O karalius dar ir pernelyg egzotiškas, kad galėtų tiesiog išnykti iš beveik pusantro šimto švarkuočių gaujos nepastebėtas. Įmonėje jau būtų atleisti be jokių ceremonijų. Nesvarbu, kokioje grupėje grojai, kiek karmos taškų esi sukaupęs ar kelintą albumą išleidai - jeigu negerbi darbo taisyklių, ieškokis veiklos, kuri labiau atitiktų tavo vertybes.
Pasirodo, seime (ir vėl didžioji raidė nesispaudžia), kur susirinko tautos išrinktieji, atsakomybės normos negalioja. Teisingumas dingsta ataskaitų džiunglėse, sąžinė pasiklysta procedūrose. Nenoriu tapti dar vienu rėkiančiu pensininku, tačiau man labai pikta tai matyti. Pikta dėl klounų, besityčiojančių iš tautos ir pikta dėl tautos, kuri balsuoja ne už žmones, bet už reklamą.
Galbūt priešrinkimines agitacijas reikėtų išvis uždrausti arba visiems griežtai skirti tokią pačią pinigų sumą? Galbūt suteikti žmonėms teisę lygiai taip pat ir "išmesti" prisidirbusius seimo veikėjus? O gal padėtis pagerėtų, jeigu seimo pirmininkas taptų daugiau nei gongo daužytoju ir it normaliai veikiančios įmonės vadovas galėtų priimti ar bent jau atleisti prasižengusius darbuotojus? Atsakymų nežinau, bet akivaizdu, jog kažką keisti vertėtų, nes visiškai nenoriu mokėti už būsimas valdžios karalių pravaikštas.
- Žaidžiame demokratiją
-
![[info]](http://l-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif?v=92.1)
subjektyviai- February 9th, 2010
- "Žmonės" pažeria minčių
-
- subjektyviai
- January 29th, 2010
Periodiškai "Žmonių" nevartau (kitokio apibūdinimo to žurnalo peržiūrėjimui neradau, nes "skaityti" - netinka), bet Lietuvoje jis jau seniai yra smagi bene kiekvieno biuro ketvirtadienio religija, siunčiama iš rankų į rankas, todėl kartais užklystanti ir į manąsias. Aišku, žurnalo paskutinių puslapių komiksai yra smagiausia dalis, nuo jos ir pradedame vartyti, tačiau paprastai vartymas baigiasi, atsimušęs į rimtąją pokalbių su zvonkėmis ir gelažnikais žurnalistiką.
Negali sakyti, "Žmonių" žurnalisto darbas sunkus ir lengvas. Sunkus dėl to, kad konkurencija šitoje, pasak "TV antenos", "žvaigždžių stebėsenos specialistų" arba tiesiog pletkininkų teritorijoje yra nemaža. Reikia klausti kuo jautresnių klausimų, iki alkūnių grūsti rankas į apatinių rūbų stalčius ir išknisti tai, kas atsiras ant viršelio ir skatins pirkėjus įsigyti "Žmones", o ne kažką kitą. Kita vertus,tas darbas lengvas, nes "Žmones" visi žino ir visi čia nori būti. Jeigu tavęs nėra čia, tavęs tikriausiai nėra Lietuvoje. Net aš vieną kartą esu ten patekęs. :)
Taigi keli pastebėjimai apie šviežiausias "Žmonių" tendencijas:
- Atenttion, Grigaiti, achtung, Petruškevičiau! Kirilkinas jau beldžia savo padargais į jūsų popierinius vartus! Anksčiau būdavo galima kirsti su kolegomis smagių lažybų, kiek kartų viename žurnale pamatysime Žilviną, vėliau vairalazdę iš jo nugriebė Mantukas, o pastaruoju metu žurnaluose vis dažniau kyščioja Ruslano vairalazdė. Ar ilgam?
- Kur dingo mūsų verslo elitas? Kur Zabulis, Šerpytis, Mockus, Romanovas, Žiugžda? Gerai, pastarasis ir taip turi problemų, tačiau ankstesnieji glamūriniai "biznesmenai" pastaruoju metu tarsi nupūsti nuo žurnalų puslapių. Negi jūsų viešųjų ryšių agentūros pagaliau suprato, kad vadovui būti žurnale nėra pati didžiausia piaro pergalė, o tik dar vienas tuštybės gabalėlis, sunkmečiu staiga netenkantis prasmės? Ei, kolegos, pamąstykit, nes vienas Verslovas ilgai netrauks.
- Kai kalbi su "Žmonėmis", reikia "primesti" rimtą. Prieš kelias savaites duodamas interviu Ramūnas Rudokas net dukart tarsi savęs paklausė: "Gal jau subrendau?" Praėjusią savaitę apie naująjį brandos etapą užsiminė ir karštakraujė Šorena. Tiesa, jaunoji gruzinė dar didesniu dažniu įtikinėjo supratusi, ką ji čia, Lietuvoj, veikia. Naivuolė... Vietiniai dažnai nesuvokia, kodėl iki dabar šitoj skylėj sėdi, o ką jau čia užsienietei suprasti?! Šiame numeryje - tos pačios naujienos. Buvusi barmenė Skaistė prisispyrusi tikina: "Per tą laiką atradau save ir labai suaugau, subrendau"...
- Kai "Žmonės" klausia, jie tarytum guodžia. Slapčiausią informaciją bando lupti tapdami kalbančiojo šalininkais. "Visi tik ir rašo, kad tu toks ir anoks. Turbūt jau pabodo... Gal vieną kartą ir visiems laikams atskleisi visuomenei, koks esi iš tikro?" Išgirdęs tokį klausimą iškart susileidi ir iškloji visą netiesą apie savo varganą žvaigždės būtį, ar ne?
Ir pabaigai - trys retoriniai klausimai:
- Kiek žvaigždžių reikia prisikviesti į savo vakarėlį, kad "Žmonės" pas tave ateitų?
- Kokį verslą vysto Verslovas?
- Kas yra Svetlana Pronina ir kodėl?
- Vampyrų elementorius
-
- subjektyviai
- January 27th, 2010
Vampyrai yra viena labiausiai žmonių vaizduotę kaitinančių paslaptingų būtybių. Žybsintys savo iltinukais, čiulpiantys kraują ir čia pat užkrečiantys savimi, mirtinai pavojingi, bet kartu ir labai silpni bei riboti. Gavęs ant kaklo "nasosą" iš hyperaktyvios meilužės, žmonai apie vampyrus pasakų nepaseksi, tačiau iš esmės žinome apie juos nemažai. Iš kur? Neabejoju, kad 90 proc. iš kino, likusieji iš literatūros. Ką tik pažiūrėjęs "Blade" ir perkratęs savo mintyse turimų žinių apie vampyrus bagažą, bandau šią informaciją sudėlioti į lentynėles. Kad reikalui prispyrus žinotumėt, kur rasti, ir pasinaudotumėt :)- Vampyrų iltiniai dantys ilgesni, dažnai jie dar labiau pailgėja prieš pat valgį
- Vampyrai nekenčia saulės šviesos, nebent būtų sukergti su žmogumi ir įgytų imunitetą
- Vampyrai atkyvūs naktį, o dieną kažkur dingsta
- Vampyrų nesimato veidrodyje
- Vampyrai maitinasi žmonių krauju, teatrališkai įkąsdami į kaklą
- Vampyro įkąstas žmogus iškart užsikrečia ir pats tokiu tampa, nebent susiveitų kokio stebuklingo serumo
- Vampyrai nekenčia kryžiaus, švęsto vandens ir sidabro, tačiau yra tobulesnių rūšių, kurioms ant viso to nusispjaut
- Vampyrai mėgsta pasiversti šikšnosparniais
- Vampyrai yra perbalę
- Vampyrai vyrai dėvi juodus laisvai krentančius lietpalčius, moterys mėgsta aptemptus rūbus
- Vampyrai dažnai renkasi abejotinos reputacijos baruose ir klubuose, sutraukia ten gaujas naivuolių ir išgeria jų kraują
- Vampyrai turi bent vieną super galingą bosą
- Vampyrai kovoja su vilkolakiais
- Vampyrai yra gražūs ir stilingi
- Vampyrai alergiški česnakui
- Vampyrai ypač paplitę Centrinėje ir Rytų Europoje
- Vampyrai miršta medžiu pervėrus širdį, bet ne visi
- Vampyrai kartais transformuojasi į keistus mistinius gyvius, kurių beveik neįmanoma įveikti
- Vampyrai kartais moka skraidyti, netgi turi sparnus ir krisdami iš didelių aukščių neužsimuša
- Vampyrai tikriausiai yra išgalvoti, tačiau tai nedraudžia mums jais paslapčia tikėti
- Karmen elektrinis sausio Playboy
-
- subjektyviai
- January 25th, 2010
Žurnalų perku ir skaitau daug. Tam skiriu bent šimtą litų per mėnesį. Vienus perskaitau nuodugniai, kitus tiesiog perverčiu ir negaliu atsistebėti, kaip išradingai jie vegetuoja krizės sąlygomis. Ką čia vegetuoja - netgi dauginasi. Akys džiaugiasi matant ir lietuviško kamieno gražuolius, ir tarptautinių prekės ženklų adaptacijas. Tiesa, viršeliu prekybos centro lentynoje džiaugtis yra viena, o jausmai, aplankantys žurnalą atsivertus - visai kas kita. Todėl nuo šiol ne tik skaitysiu, bet ir dalinsiuosi savo - mėgėjiško skaitytojo ir rašytojo - pastebėjimais.
( Apie žurnalą )
Kaip tikras vyras, pradedu nuo pirmojo šiais metais "Playboy" numerio. Pastebėjimai nėra chronologiški, tai greičiau minčių gija, susipynusi mintyse žurnalą perskaičius, užvertus ir padėjus į šalį.
- Rytoj sukanka lygiai metai...
-
- subjektyviai
- January 24th, 2010
...kai Andriaus Kubiliaus asmeniniame dienoraštyje pasirodė paskutinis įrašas. Pusę vienuoliktos vakaro Vyriausybės galva brūkštelėjo kelias pastraipas apie gražią žiemą, gerą partiją, blogus žurnalistus ir... nutilo. Matyt, valstybės gelbėjimo darbų našta užspaudė. Gaila, juk taip iš visų pusių talžomas politikas savo noru atsisakė puikios viešos tribūnos atsišaudymams.
Pastaruoju metu vis garsėja kalbos, kad interneto reklamos rinka sparčiai auga ir vejasi tradicinę žiniasklaidą. Praėjusią savaitę turėjau galimybę pamatyti statistiką, kuri parodė panašias tendencijas ir informacijos laukuose. Pasigriebėme vieną konkrečią pramonės šaką ir peržvelgėme jos pagrindinių dalyvių paminėjimus žiniasklaidoje per ketvirtį (liaudyje tai mandrai vadinama monitoringu). Rezultatai parodė, kad iš svarbiausių interneto naujienų portalų tos įmonės bene pirmą kartą sulaukė daugiau paminėjimų ir didesnio lankytojų srauto, nei iš nacionalinių, regioninių ir vietinių laikraščių kartu sudėjus. Lūžio taškas? Gal dar ne, bet prioritetus permąstyti būtų naudinga.
Asociacija "Langas į ateitį", prieš kelerius metus taip uoliai globojama "Omnitel", plojo rankytėmis prie Grigiškių pastatę kelio ženklą su @ ženkliuku. Taip, tada tai buvo revoliucija. Interneto skverbtis Lietuvoje buvo mažesnė už BVP augimą, už didžiųjų miestų ribų vėžlinio greičio ryšį sau galėdavo leisti tik vietinės reikšmės turtuoliai, todėl LiA iniciatyva nešti internetą į kaimus buvo tikrai aktuali. 2009 metų pabaigoje beveik pusė Lietuvos namų ūkių jau turėjo internetą. Regis, darbas padarytas. Ko neišpildė paslaugų tiekėjai, gudriai brukdami modemus ir vis pingančius (bet vis tiek dar per brangius) mokėjimo planus naujiems ir jau esantiems vartotojams, tą padarė į užsienį dirbti išvykę naujieji emigrantai. Ar žinote, kaip žilagalvė Antosėlė iš Purnuškių kaimo bendrauja su Londone dirbančiu sūnumi Stanislovu? Teisingai, per "skaipą".
Taigi internetu galima pasiekti jau pusę Lietuvos ir tas skaičius auga. Jaudinančio dydžio kąsnelis... Bet A. Kubilius tam neturi laiko. Kontroliuoja viešos informacijos srautą tradiciniais pranešimais spaudai, komentarais, interviu. Kitaip tariant, beveik nekontroliuoja. Irena Degutienė elgiasi panašiai - anksčiau buvęs gerokai įdomesnis jos asmeninis puslapis dabar virto sunkiu oficiozu, skelbiančiu beveik išimtinai tik apie darbotvarkes.
Visai kitaip elgiasi Prezidentė. Jos facebook puslapis visada šviežias, jį įdomu skaityti, net jeigu ir nujauti, kad pačios Dalios Grybauskaitės indėlis į informaciją geriausiu atveju yra menkas. Nenutyla aktyvuolis Artūras Zuokas, kiek aprimo, bet vis dar neapleido savo daržo Saulius Stoma... Jie, kaip ir koks Barack Obama ar Angela Merkel supranta, jog internetinis viešumas ne tik mažiau kainuoja, bet ir yra daug artimesnis rinkėjui. Vienaip jautiesi skaitydamas atliktų darbų išklotinę dienraščio puslapyje ir visai kitaip - kai gali matyti kasdienines politiko mintis, netgi tapti jo draugu. Mūsų politikai internetą dažniausiai atsimena tik prieš rinkimus arba visiškos krizės atveju. O gaila - derėtų žinoti, kad internete geriausių rezultatų įmanoma pasiekti kas dieną nuoširdžiai ir aktyviai dirbant.
- Piratauti nėra blogai
-
- subjektyviai
- January 23rd, 2010
Piratauti nėra blogai. Taip sakau ne tik aš, interneto anonimas. Neseniai tą pareiškė ir gana įtakingas asmuo - Ed O'Brien, kultinės britų grupės "Radiohead" gitaristas. Bet apie viską iš pradžių.
Grupės "Radiohead" nariais aš tikiu. Kai 2008 pradžioje grupė spjovė prodiuseriams po kojomis ir patys paleido savo naują albumą prekybon, visas pasaulis suprato: nuo šiol viskas bus truputį kitaip. "Mokėk už albumą tiek, kiek jis tau pačiam atrodo vertas", - pasakė "Radiohead", siūlydami parsisiųsti internetu elektroninę albumo versiją. Ir žmonės siuntėsi. Daugelis nemokėjo nieko arba išleido simbolinius kelis svarus. Labai nedidelė dalis mokėjo keliolika svarų - sumą, kuri juos greičiausiai būtų pasitikusi žiūrint į albumo CD parduotuvės lentynoje.
Specialistai sako, kad "Radiohead" neuždirbo tokio pelno, kokį būtų gavę toliau bendradarbiaudami su EMI, tačiau čia pat pripažįsta, kad viešumo vertė, jei tik būtų išmatuojama, atpirktų visus piniginius reikalus. Viešumas buvo milžiniškas - visi apie tai kalbėjo. O kur dar ekologinis klausimas - kiek ozono sutaupėme nepyškindami šimtų tūkstančių naujų kompaktinių plokštelių... "In Rainbows" turas (pačiam pasisekė sudalyvauti viename nepakartojamame jo koncerte) buvo kaip reta sėkmingas, o albumas pripažįstamas vienu brandžiausių grupės kūryboje. Praėjus keleriems metams apie "In Rainbows" kalba patys grupės nariai ir tikrai labai smagu klausytis Edo, ne tik dėl dailaus britiško akcento, bet ir dėl turinio, apie kurį jis byloja
Pirmoji interviu dalis
Principas aiškus: Edas įsitikinęs, kad tradicinis modelis, kai tavo kūryba rūpinasi prodiuseris, susišluodamas sau didžiąją dalį pelno ir štampuodamas kompaktines plokšteles, šiame skaitmeninės laisvės amžiuje jau nebegalioja. Nors daugelis žmonių mąsto tradiciškai ir sunkiai priima naujoves, grupės turi atsižvelgti į kintančius visuomenės poreikius ir suvokti, kad skirtingos klausytojų grupės mėgsta skirtingus muzikos gavimo ir klausymo būdus. Iš čia ir visa kalba apie "parsipūtimus" iš interneto:
Antroji interviu dalis
Neturintys laiko, galite paklausyti nuo 3.30 minutės. Arba paskaitykite apytikslį balsas.lt vertimą. Edas, pasikartodamas ir kažko akivaizdžiai nepasakydamas iki galo, išdėsto savo asmeninį požiūrį: piratavimas nežudo muzikinės industrijos. Atvirkščiai, jis skatina fanų judėjimą, pritraukia daugiau liaudies į koncertus ir padaro muziką prieinamą tiems, kurie neturi pakankamai svarų už naują CD.
"Piracy is a crime", - skelbia relamėlės prieš beveik kiekvieną DVD formatu įsigytą filmą, o aš manau, kad didesnis kriminalas yra užsiplėšti už naują kompaktą šešiasdešimt litų ir atlikėjui sumokėti tik nedidelę pelno dalį, kelis varganus procentus. Sukelti visuomenėje ažiotažą, dirbtinai išpūsti poreikį ir lupti pinigus iš neturinčių kito pasirinkimo vartotojų - tai yra kriminalas. "Avataras" yra filmas, pretenduojantis tapti pelningiausiu istorijoje. Mokėjau už jo peržiūrą kino teatre 18 litų ir tai jaučiuosi permokėjęs, tačiau kas gali mokėti 59 litus už dviejų metų senumo mėgstamos grupės CD?
Piratavimas yra alternatyva, nenoras šerti pramonės gigantų ir pardavimo tarpininkų banko sąskaitų. Grupėms jis nėra kenksmingas, nes tie žmonės, kurie klauso jų muziką, tikrai ras būdų, kaip padėti savo mėgstamai grupei kurti ir klestėti. Reikia tik išradingumo ir drąsos, kurią pademonstravo "Radiohead".
- Skaičiau, mačiau, girdėjau... ir turiu savo nuomonę
-
- subjektyviai
- January 22nd, 2010
Kaip čia pasakius... Esu ir naujas, ir senas LJ bendruomenės narys. Bandysiu išlikti šiek tiek paslaptingas, bet neabejoju, kad ekspertai greitai iššifruos. :)
Pradedu naują blogą, skirtą subjektyvioms žurnalų, kinų, TV laidų, reklamų ir kitų reikalų apžvalgoms. Bandysiu skaldyti tiesiai, paprastai ir kategoriškai - taip kaip man atrodo.
Eksperimentą skelbiu pradėtą!
